Didžiulės generolo Liudviko Mykolo Paco paveldėtos valdos buvo labai apleistos, jas reikėjo sutvarkyti. Siekdamas tai padaryti grafas pradėjo naudoti modernaus ūkininkavimo metodus. Didelis vaidmuo teko iš Škotijos ir Anglijos pakviestiems naujakuriams (apie 50 šeimų). Škotų apgyvendinimas Lenkijos žemėse turėjo gana turtingas tradicijas – pirmieji gyventojai atvyko jau XVI amžiuje, į Dauspudą pirmieji škotai persikėlė 1817 metais.
Jų atvykimas buvo daugkartinių Paco kelionių į Didžiąją Britaniją, kur jis turėjo galimybę pamatyti novatoriškus ūkininkavimo metodus, rezultatu. Palankiomis sąlygomis sudarę notarines sutartis (modifikuojamas kainų pakitimo arba stichinių nelaimių atveju) Škotijos gyventojai išpopuliarino sėjomainą, bulvių auginimą (išmokė jas žiemą laikyti kaupuose), pašarinių runkelių (vadinamų Škotiška rope), įvairių daržovių ir dobilų auginimą.
Išvystė veislinių avių, galvijų ir arklių auginimą. Įdiegė naujas agrotechnines priemones, žymiai didinančias derlingumą, tame tarpe dirvožemio sausinimą, rūgštingumo neutralizavimą, tręšimą, kompostavimą. Naujakuriai gana greitai pritapo prie vietos gyventojų.
Liudviko Mykolo Paco dalyvavimo 1831 m. sukilime pasekoje jo valdos buvo konfiskuotos ir išgrobstytos. Tačiau išliko tradicija, susijusi su jo pakviestais į šiuos kraštus britais, apie tai šiandien liudija išlikę vietovardžiai ir jau sulenkintos vietos gyventojų pavardės. Grafas Liudvikas Mykolas Pacas buvo Žemės ūkio draugijos Varšuvoje viceprezidentu.
Sėjomaina yra periodinė žemės ūkio kultūrų auginimo kaita pastoviais laukais suskirstytoje ariamojoje žemėje. Sėjomainos tikslas yra didinti dirvožemio derlingumą (apsaugo nuo kenkėjų, ligų plitimo, augalams kenksmingų medžiagų kiekio padidėjimo dirvožemyje). Bendrame pasėlių plote sumažinamas javų kiekis, naudojami atitinkami žemės dirbimo metodai ir padidinamas trąšų kiekis. Sėjomainos įvedimas susijęs pūdymo laikymo apribojmu ir naujų augalų rūšių (turinčių skirtingus vegetacinius periodus) sėjimu.
Sėjomaina atsirado iš trilaukės sistemos bei pūdymo laikymo. Nyderlanduose ji pradėta taikyti XVII a., XVIII a. plačiai paplito Anglijos Norfolko grafystėje. Lenkijoje buvo taikoma nuo XVIII a. antros pusės, plačiau paplito XIX a. Dauspudos dvare sėjomainą išpopuliarino iš Škotijos atvykę naujakuriai. Priklausomai nuo žemės kokybės čia buvo taikoma keturlaukė, penkialaukė ir šešialaukė (pilna) sėjomaina.
XIX a. pirmojoje pusėje sumažėjus grūdų ir padidėjusios vilnos paklausai (tekstilės pramonės plėtra) Lenkijos karalystėje suklestėjo avininkystė (ypač 1815-1840 m.). Liudviko M. Paco dvare Dauspudoje avininkystė tapo svarbia ūkio sritimi. Dažniausiai tuo užsiėmė atvykę škotai. Daugiausiai buvo auginama įvairių ispaniškų rūšių avių (merinosų), kurių vilna buvo labai plona ir švelni. Dauspudos dvare ispaniškus merinosus pavyko sėkmingai sukryžminti su vietinių rūšių avimis. Paco dvare avių buvo auginama daug, iki kelių tūkstančių per metus. Pradžioje, dėl pašarų trūkumo, didžioji dalis bandos buvo laikoma Rožankos dvare, Lietuvoje. Išaugintų avių vilną Pacas norėjo perdirbinėti Račkuose įsteigtose manufaktūrose.
Generolo grafo L.M. Paco ir iš Škotijos atvykusio naujakurio Džeimso Bromfildo (angl. James Broomfield) 1817 m. liepos 25 d. sudarytos sutarties fragmentas (Valstybės archyvas Suvalkuose).
Marek Sidor