Generolas, grafas Liudvikas Mykolas Pacas buvo paskutiniuoju Pacų vyriškosios linijos atstovu. Jis gimė 1778 m. gegužės 19 d. Strasbūre, Mykolo Paco, Kauno seniūno, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės generolo majoro ir Liudvikos Tyzenhauzaitės, Pastovio seniūno Mykolo ir Barboros Syberg dukros, šeimoje. 1785 m. jo tėvų santuoka baigėsi skyrybomis, o nepilnamečiu Liudviku Mykolu rūpinosi motinos brolis, Pastovio seniūnas. Liudvikas Mykolas gavo gerą tarptautinį išsilavinimą.
1804-1805 m. jis keliavo po užsienį, lankėsi Prancūzijoje ir Anglijoje. 1808-1814 m. – Paco karinės tarnybos Napoleono gvardijoje laikotarpis. Paco sugrįžimas į tėvynę 1815 m. tapo naujo gyvenimo etapo pradžia, tiek visuomenėje veikloje, tiek ir privačiame gyvenime.
1817 m. lapkričio 27 d. Liudvikas Mykolas Pacas vedė Karoliną Malachovską (lenk. Karolina Małachowska), bet pradžioje jis siekė kunigaikštytės Onos Sapiegaitės (lenk. Anna Sapieżanka) rankos. Tačiau atsirado konkurentas, ir ne bet koks, o pats kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoryskis (lenk. Adam Jerzy Czartoryski). Galiausiai Sapiegaitė pasirinko kunigaikštį, Pacas įsižeidė ir iškvietė varžovą į dvikovą. Tada visa ši istorija iškilo į viešumą. Tarp konkurentų buvo bent dvi dvikovos. Sakoma, kad Čartoriskis su Pacu stovėjo vienas priešais kitą net penkis kartus. Romantiškos intrigos pasekoje Pacas buvo pradėtas vadinti „Otelu“. Manoma, kad pirmoji varžovų dvikova baigėsi Paco sužeidimu, tačiau jis pareiškė, kad kai tik pasveiks ketina vėl iškviesti kunigaikštį į dvikovą.
Su žmona Karolina susilaukė dviejų vaikų – dukters Liudvikos ir sūnaus Jurgio (kuris mirė būdamas vaikas). Karolina mirė anksti, pragyvenusi santuokoje 5 metus. Savo testamentuose pagrindiniais didžiulio turto paveldėtojais paskyrė savo vaikus.
Grafas Liudvikas Mykolas Pacas buvo Žemės ūkio draugijos Varšuvoje viceprezidentu. 1817 m. Didysis Vilniaus seimas paskyrė jį į delegaciją, kuri turėjo pristatyti carui prašymą pagerinti valstiečių gyvenimą išlaisvinant juos iš baudžiavos.
1824 m. Liudvikas Mykolas Pacas oficialiai gavo grafo titulą. Kitais metais jis tapo senatoriumi – Lenkijos Karalystės kaštelionu, nors anksčiau caras Aleksandras I tris kartus atmetė jo kandidatūrą. Pacas nedalyvavo pogrindinėje veikloje. 1828 m., būdamas Seimo teismo nariu, balsavo prieš Patriotinės draugijos veiklos prilyginimą valstybiniam nusikaltimui. Jis prašė kaltinamiesiems skirti mažiausią įmanomą bausmę. Liudvikas Mykolas nedalyvavo 1829 m. gegužės 24 d. vykusioje caro Nikolajaus I karūnavimo Lenkijos karaliumi ceremonijoje. Monarchas tai pastebėjo ir liepė sosto įpėdiniui Aleksandrui, su svita, nuvykti į Dauspudą.
Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui L. Pacas buvo paskirtas į Administracijos Tarybą, tapo sukilimo vadovo generolo J. Chlopickio pavaduotoju. Nuo gruodžio 12 d. – valdybos nariu. 1831 m. sausio 25 d. pasirašė caro abdikacijos aktą. Jis skyrė 100 tūkstančių zlotų nacionaliniams reikalams, daugiausiai iš visų senatorių. 1831 m. vasario mėnesį prasidėjus karui, Pacas grįžo į aktyvią karinę tarnybą, nuo kovo 15 d. buvo rezervo pėstininkų vadu, o nuo balandžio 29 d. visų kairiojo Vyslos kranto rezervo dalinių vadu. Gegužės mėnesį Pacas dalyvavo mūšyje prie Ostrolenkos, kur buvo sunkiai sužeistas.
Gegužės 28 d. gavo senatoriaus – vaivados titulą. Po Varšuvos kapituliacijos, kartu su valdžios institucijomis ir kariuomene, paliko sostinę. Pacas dalyvavo paskutiniuose karo tarybos posėdžiuose, nuolat pateikdamas tvirtybės ir garbingumo pavyzdį. Jis iki pat pabaigos liko armijoje.
Generolas Liudvikas Mykolas Pacas aktyviai dalyvavo 1830-1831 m. sukilime, už tai carinė valdžia konfiskavo jo turtą. Pacas mirė 1835 m. rugpjūčio 31 d. Turkijoje, Smirnoje (dabar Izmiras) ir buvo palaidotas Šv. Polikarpo vienuolyno kieme. Jis buvo paskutiniuoju senos ir garbingos Pacų giminės vyriškosios linijos atstovu.
Marek Sidor